Vienas iš skautiškojo metodo elementų yra “mokymasis veikiant” – tai reiškia, kad vaikas, ko nors mokydamasis, turi tai pats išbandyti. Išbandymas šiame kontekste reiškia ne “tik pačiupinėjimą”, ne rankelės pridėjimą prie suaugusiojo atliekamo proceso, o darbo atlikimą iki rezultato, mokymąsi iš savo patirties. Kepam skautišką duonelę? Tešlą minko vaikai. Einam į žygį? Maršrutą dėlioja vaikai. Statom bokštą? Projektą braižo, medžiagas parenka, mazgus riša vaikai. Suaugusiojo vaidmuo – prižiūrėti, užtikrinti saugumą, jei reikia – patarti ar parodyti. Kas yra susidūręs su vaikais (ar kas esamoje situacijoje yra mažiau patyręs), žino, kad šimtą kartų lengviau ir tūkstantį kartų greičiau yra pačiam padaryti, negu leisti tai atlikti mažiau patyrusiam. Vaikas, šiandien užtrukęs visą amžinybę, išsipurvinęs, kažkaip kreivai šleivai sudėliojęs ir visą suaugusiojo kantrybės taurę, rodos, ištuštinęs, tačiau atlikęs kitą kartą jau darys geriau, greičiau, sumaniau, augs savarankiškesnis, be to – pažins savo galimybių ribas ir tobulėjimo kelią. Taip pat, nebijos nesėkmės, bet kartu ir neturės perdėto, nepagrįsto pasitikėjimo savo jėgomis – tiesiog suvoks, kad viską galima atlikti įdėjus pastangų. 
Iš patirties mokomės visą gyvenimą – o ikimokykliniame amžiuje visko išmokstame ypatingai greitai ir efektyviai. Tad kodėl gi nepabandžius išminkyti tos tešlos ar pastatyti to bokšto? Kodėl gi neatradus pasaulio pačiam, ne vien iš knygų, filmų, pasakojimų ar pratybų sąsiuvinių? 
2022 27 lapkričio
